Birželio 10 dieną, nuotaikingai nusiteikę, nešini gėlių puokštėmis, į salę sugužėjo poetai, rašytojai, kauniečiai ir miesto svečiai – meno mylėtojai, buvę mišraus choro „Židinys“ choristai. Čia vyko chorvedžio, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiaus kavalieriaus, Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos (LNRS) nario Prano Jurkonio poezijos knygos „Laikinumo ženklai“ sutiktuvės.
Renginio pradžioje dalyvius pasveikino Centro bibliotekininkė Irena Valentukonienė ir, perskaičiusi eilėraštį „Nebylūs gyvi ryšiai“ iš knygos „Laikinumo ženklai“, trumpai pristatė rašytoją: „Savo paslaptis mums atvers, kurio visus pasiekimus sutalpinau į vieną žodį – MAESTRO, į šį Pasaulį atkeliavęs, kaip savo autobiografinėje knygoje „Išskridę su žalvarniais“ rašo, dar Smetonos laikais – 1938 m. balandžio 12 d. Mizarų kaime, muzikalioje šeimoje. P. Jurkonio biografija publikuojama Boleslovo Zubrickio enciklopediniame žinyne „Pasaulio lietuvių chorvedžiai“ (1999 m.). Pavartę enciklopediją ,,Sėkmingiausios Lietuvos asmenybės pasaulyje. (2019 m.)“, išleistą lietuvių ir anglų kalbomis, taip pat rasime gerbiamo Prano Jurkonio pavardę. Kūrybiniame aruode 5 knygos (dainų rinkinys „Atgims daina – pakils tauta: dainos, giesmės“; Psalmės „Prisilietimai“; mintys ir portretai „Dainuoju Jums, kurie širdy“; autobiografinių apybraižų rinkinys „Išskridę su žalvarniais“, ir šiandien mūsų rankose – knyga, kurios puslapiais nuvingiuoja visas autoriaus gyvenimo kelias „Laikinumo ženklai“.
- Valentukonienė pasidžiaugė, kad drauge su Maestro dalyvauja Kauno šv. Apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos mišrusis sumos choras „Cantate“, vadovaujamas Mindaugo Šikšniaus.
Nuskambėjus sakralinei giesmei „Tyliau, tyliau“ (žodž. B. Brazdžionio, muz. A. Klovos), knygos „Laikinumo ženklai“ korektorė Julija Augustauskienė pasidalino įžvalgomis apie labai įdomią poezijos knygą. „Autorius jau įvade tarsi paaiškina knygos pavadinimą. Jis rašo: „Mes gyvieji – esame, <…> reiškia suvokiame savo ir kitų buvimą. Mums rūpi ir kitų materijų formos, jų prasmė, tarpusavio santykiai. Žmogus – išskirtinis darinys, „suprojektuotas“ Visatos, Gamtos – Dievo. Tai didysis Stebuklas!. Tačiau sąmoningai suprantame, kad viskas LAIKINA, bet tas laikinumas DOMINA ir kuriamos fantazijos apie Tęstinumo galimybes“, – knygos pristatymą pradėjo poetė ir pakvietė P. Jurkonį paskaityti eilėraštį „Atsiskaitau“.
„Šis kuklus, linksmas, emocingas, nestokojantis humoro dzūkas, subūrė 12 neeilinių chorų. Ir kiekvienas atsisveikinimas su vienu iš jų skaudžiai žeidė vadovą. Tapęs Lietuvoje garsiu chorvedžiu, jis nepamiršo savo gimtinės. Knygoje nemažai dedikacijų skiriama mokytojams, chorų dalyviams, artimiems draugams, mamai Juzei, dukrai Audronei ir anūkei Gundai, sūnui Gyčiui ir anūkams Matui, Mariui, bet daugiausia širdį džiuginančių, nepaprastai švelnių ir meilių žodžių sudėta į eilėraščius, pašvęstus savo žmonai Danutei. Iš knygoje pateiktų eilėraščių pajunti autoriaus požiūrį į moterį, į jos išaukštinimą (eil. „Gyvybės Valdovei“). Knygoje nuo biografinės kūrybos P. Jurkonis pereina prie filosofinio mąstymo eilėraščių, posmuose išgyvena ir dėl Žemės, dėl nesibaigiančios taršos… – tęsė apžvalgą J. Augustauskienė.
Poetė sklaidė knygos puslapius, stabtelėdama ties kiekviena maestro gyvenimo akimirka, skaitė eilėraščius „Gimiau aš kaime“, „Paskutinės gėlės – finišo juostą kertu“, ištraukas iš eilėraščių: „Dedikacija žmonai“, „Naktys Sicilijoje“…, kvietė knygos autorių intarpuose pasidalinti savo prisiminimais, paskaityti eilėraščius („Pasikeitimai“, „Romantiškas prisiminimų žvilgsnis“…). Eilėraščius – „Į kitą kraštą Lietuvos“, „Į tolius veža autobusai“ skaitė I. Valentukonienė.
Renginio dalyviams buvo įdomu išgirsti, kad visų koncertų leitmotyvu būdavo pati skambiausia daina „Nupjovėm rugius“.
Renginyje skambėjo Kauno šv. Apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos mišriojo sumos choro „Cantate“ sakralinės giesmės: „O sacrum convivium“ (žodž., muz. K. Kavecko), „Davei kasdieninės duonos“ (žodž., muz. F. Strolia). Giesmių intarpuose eilėraščius iš knygos „Laikinumo ženklai“ skaitė choristės: Natalija Kandrotienė – „Gyvybės Valdovei“, Marija Ruseckienė – „Sutiktuvės“, Modesta Lapošinskienė – „Negyva, bet laiminga“: „Guli plyta / Miesto garbingo / Laisvės alėjos / Pačiam vidury…..“.
Nuaidėjus paskutinei giesmei „O, šventoji Monstracijos duona“ (muz. S. Navicko, harm. ir teksto versija Prano Jurkonio) , LNRS valdybos pirmininkė, poetė Dalia Milukaitė-Buragienė, LNRS valdybos vicepirmininkas, rašytojas Vytautas Šiaudytis pasveikino rašytoją, Maestro Praną Jurkonį ir įteikė padėką „Už naujai išleistą knygą „Laikinumo ženklai“, už naują indėlį į Lietuvos literatūrą ir kultūrą, už ilgą ir produktyvų bendradarbiavimą su LNRS“. Skambėjo renginio dalyvių padėkos žodžiai MAESTRO Pranui Jurkoniui, LNRS narei, poetei J. Augustauskienei, Centro bibliotekininkei I. Valentukonienei, Kauno šv. Apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos mišriojo sumos choro „Cantate“ nariams ir jo vadovui Mindaugui Šikšniui, akompaniatorei Ugnei Barysaitei.
Šventė baigėsi… Knygos autorių dar ilgai lydės LNRS narės, poetės Danutės Blėkienės sveikinimo žodžiai: „Dar vieną savo širdies ir minčių dainą vėl į knygą sudėjote, joje nuostabiais akordais „Laikinumo ženklai“ suskambėjo. Nuvilnijo, nuplaukė daina ir diena tarsi rūkas vasaros rytą. Liko laiko ženklai delnuose nuoširdžiu gerumu nusagstyti. Jums AČIŪ už knygą, už išdalintą šilumą širdies, už šventę lietuviško žodžio padangėje. Linkime didžiulės sėkmės gyvenimo upės tėkmėje“.
Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narė Birutė Zeigienė,
bibliotekininkė Irena Valentukonienė
