Rugpjūčio 11 dieną poetai, rašytojai, meno mylėtojai iš Kauno, Vilniaus, Jonavos, Panevėžio, Alytaus džiugia nuotaika, nešini gėlių puokštėmis, rinkosi į Kauno švietimo inovacijų centro (Centras) biblioteką, kurioje vyko knygos „Dubysos krašto dainius“ pristatymas. Tai poezijos bičiulių dedikacijų ir prisiminimų rinkinys, skirtas Anapilin išėjusio chirurgo, poeto Juozapo Mickevičiaus atminti. Knygos autorės Kultūros, meno ir mokslo asociacijos „Kūrėjų menė“, Kūrybinės raiškos asociacijos „Kauno branduma“ narės, poetės, rašytojos Elena Marija Bačiulienė, Irena Druskytė-Žurumskienė ir Virginija Ruškienė.
„Susirinkome pagerbti LNRS, KRA „Kauno branduma“, Lietuvos menų mėgėjų asociacijos (LMMA) ,,Branduma“ Garbės narį, daktarą, poetą, Raseinių krašto Garbės pilietį Juozapą Mickevičių (1936 – 2022). Tai Žmogus, pamilęs savo tėviškės upę Dubysą, sukūręs šimtus poetinių posmų, virtusių dainomis, kuriose sudėjęs savo širdį, išgyventus jausmus. Skaitant jo kūrybą, taip ir norisi kartu sekti tomis Meilės pėdomis, bėgioti Dubysos pakrantėmis, džiaugtis gėlių žydėjimu, glaustis prie Butkiškės ąžuolo ir semtis stiprybės, klausytis paukščių giesmės, laužti dar šiltą Mamos iškeptos duonos riekę ir dainuoti, dainuoti…“, – renginį pradėjo Centro bibliotekininkė Irena Valentukonienė.
- Mickevičiaus eilėmis nuskambėjus poetės, bardės, pedagogės, muzikos autorės ir atlikėjos Birutės Gaučienės dainai „Kai akys pilnos mėnesienos“, dueto – B. Gaučienės ir pedagogės, muzikos edukologės, dainų kūrėjos ir atlikėjos Ingos Gučienės – „Mums už lango lakštingala suokė“, poeto, kompozitoriaus, dainų atlikėjo Arvydo Paulausko eilėraščiui „Mamos priesakas“, renginio vedėja V. Ruškienė pakvietė mintimis pasidalinti knygos bendraautores I. Žurumskienę ir E. Bačiulienę.
„Į KRA „Kauno branduma“ Juozapas įstojo 2010 metais kovo mėnesį, perskaitęs žinutę apie brandumiečių veiklą laikraštyje „Kauno diena“. Garsus chirurgas tarp brandumiečių išsiskyrė savo poetine raiška, plačiu minties polėkiu ir didele, visa apimančia meile – Gimtinei, Dubysai, Motinai, Gyvenimui, Žmogui. Jo kalba rodė esantį tvirto būdo, stiprų asmenį. Niekada nepagalvotum, kad savo viduje, savo sieloje yra jautrus Žmogus, kuriam reikia švelnių Motinos rankų, jos meilės, apsaugos. Dar nesu skaičiusi nei vieno poeto-vyro tiek daug eilių, tokių švelnių žodžių, skirtų Mamai: „Mano širdy Tavo žodžiai gyvena, / Gaivūs jie kaip rytinė aušra. / Tu už rankos vedi mane, Mama, / Nors Tavęs šioje žemėj nėra…“. Eilėse įžvelgiau santūrų, pagarbų, širdies gilumoje jaučiamą tikėjimą, dėkingumą.
Nuoširdžios maldos galia Viešpačiui gydytojas labai tikėjo, – prisiminimais dalijosi I. Žurumskienė ir atpasakojo atsitikimą iš chirurgo Juozapo patirties, operuojant sunkius onkologinius ligonius. „Esu dėkinga, kad leido man giliau pažinti, pajausti tą dvasinį sakralumą, kai manęs paprašė sukurti melodijas Jo paties atrinktomis eilėmis: „Gailestingajam Jėzui Kristui“, „Po Dievo sparnu“, „Dievo palaima tikiu“, „O, Kristau, maldauju“, „O, Motina Dievo“. Sukūrusi muziką giesmes perdaviau Ariogalos bažnyčiai“, – tęsė knygos autorė.
„Esu dėkinga likimui, kad savo gyvenimo rudenyje teko sutikti, pažinti ir bendrauti su tokiu iškiliu, išsilavinusiu, aukštos erudicijos ir kultūros asmeniu J. Mickevičiumi. Daug ko iš jo pasimokiau, į daug ką pakeičiau požiūrį. Žavėjo jo tolerancija kitaip mąstantiems, ramiai ir atidžiai išklausyti oponentą, gebėjimas argumentuotai apginti savo nuomonę. Juozapas buvo vertinamas ne tik kaip aukštos kvalifikacijos chirurgas, skyriaus vedėjas, bet ir kaip mokslinių straipsnių autorius. Jis dalyvaudavo ir skaitydavo mokslinius pranešimus tarptautinėse mokslinėse konferencijose. Puikiai pažino Lietuvą, jos istoriją. Nuostabi Juozapo poezija, persunkta meile savo Tėvynei, kraštui, gimtinei, tėvams, jo mylimai, pro gimtą sodybą vingiuojančiai Dubysai, jo poezijos posmai man kartais primena kraštiečio ir mylimo poeto Maironio eiles. Mano atmintyje paliko poetas-chirurgas Juozapas – išraiškingai, rimtu veidu pasakojantis juokingas istorijas iš savo gyvenimo. Apie savo vidinį, dvasinį subtilųjį pasaulį Juozas nekalbėdavo. Tai jis atskleisdavo tik savo kūryboje“, – mintimis dalinosi E. M. Bačiulienė“.
„Kai vykdavome į poezijos renginius – stengdavomės paimti ir J. Mickevičių, nes žinojome, kad ten, kur jis dalyvaus, renginys pasiseks. Juozapas turėjo ypatingą charizmą, savo poezija ir iškalba gebėjo pritraukti klausytojų dėmesį, juos sudominti ir tokiu būdu perduoti meilę poezijai, lietuviškam žodžiui, gimtajam kraštui ir žmonėms. Juozapas, kaip asmenybė, skleidė labai daug šviesos, tikėjimo ir vilties kibirkštėlių, buvo man kaip darbštumo pavyzdys – visur spėjantis, visiems padedantis, visiems reikalingas. Iš jo daug ko išmokau – sužinojau, kad žodis turi galią – verčia susimąstyti, suprasti esmines gyvenimo tiesas, atlaikyti siųstus išbandymus. O žodžiai, apvilkti poezijos rūbais, suteikia dvasinės stiprybės ne tik sau: jie gali būti sielos balzamu draugams, artimiesiems ir net visai nepažįstamiems žmonėms. Toks turėtų būti laimės ir kokybiško gyvenimo receptas. Susitikę bičiulių būrelyje, mes analizuodavome eilėraščius, aptardavome rimavimo klaidas ir ieškodavome naujų žodžių bei jų sąskambių, kad jie gražiai persipintų ir papildytų kūrinio visumą. Šios kūrėjo pamokos buvo mums, poetams, labai vertingos ir reikalingos“, – įžvalgomis pasidalijo V. Ruškienė.
„Šį žodį žinom mes kiekvienas. / Suaugę ir vaikai maži. / Pasauly turim jį tik vieną, / Švenčiausią vardą iš visų… Mama – / Jis vertas vardo to, kuri augino, varge nepaliko…“, – nuskambėjus A. Paulausko savos kūrybos dainai „Tau mama“ ir sakralinei giesmei J. Mickevičiaus eilėmis „Dievo palaima tikiu“ (muz. I. Žurumskienės), pažinoję J. Mickevičių, plunksnos bičiuliai, dalinosi atsiminimais, skaitė jo ir savo kūrybos eiles dedikuotas poetui, intarpuose skambėjo dainos (žodž. J. Mickevičiaus), atliekamos kompozitoriaus A. Paulausko, B. Gaučienės ir I. Gučienės, poetės Teresės Varnagirienės ir rašytojo, kompozitoriaus Prano Jurkonio duetų.
Teskambės Juozapo Mickevičiaus eilėraščio „Širdies gėlė“ žodžiai „…Gėlė širdy kai pražydės – / Gerumas ją palaistys. / Tegul visur visus lydės / Poezija – kaip vaistas“.
Bibliotekininkė Irena Valentukonienė
Kauno senjorų klubo narė Birutė Zeigienė
