Gegužės 20 dieną Kauno švietimo inovacijų centro (Centras) bibliotekoje vyko susitikimas su literatu, Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos (LNRS) Garbės nariu Jauniumi Kulniu. „Mes esame tam, kad primintumėme visiems, kad kiekviena diena yra dovana“, – šiais J. Kulnio žodžiais literatūrinę-muzikinę popietę pradėjo bibliotekininkė Irena Valentukonienė, ir tęsė: „Tad, susitikome ir džiaukimės dovana mums – literato pakvietimu susirinkti, susipažinti su jo kūryba ir naujausia knyga „UžVeidrodžio“.
„Jaunius Kulnys gimė Joniškyje, vaikystė prabėgo tremtyje (Irkutsko srityje). Mokslai ir darbai buvo susieti su aviacija, o vėliau įgijo istoriko specialybę Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute (dabar LEU). Savo kūryba siekia pažadinti istorinę atmintį, ugdyti pilietinę atsakomybę. Jauniaus kūrybos aruode 15 knygų – poezijos, eilėraščio prozos, paremtų atsiminimais apie tautiečių sunkią dalią Sibire, misterija, skirta Saulės mūšio 780-osioms metinėms ir istorinė drama (premjera 1997 m. Utenoje). O kiek kūrybinių minčių sudėta bendruose almanachuose, spaudoje, kiek gauta apdovanojimų, padėkų…! Poeto iniciatyva Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje įkurtas Poezijos kambarys,“ – trumpai poetą pristatė I. Valentukonienė.
Nuskambėjus Kauno 1-osios muzikos mokyklos mokinės Gabijos Skaburskytės (mokytoja Onutė Šikšnienė) kanklėmis atliekamiems muzikiniams kūriniams: J. S. Bacho „Preliudija C-dur“, M. Camitge „Sonatina“, J. Gaižausko „Jūros daina“, bibliotekininkė pakvietė J. Kulnį tęsti popietę, supažindinti su savo kūryba ir pristatyti naujausią poezijos knygą „UžVeidrodžio“.
„Rašydamas negalvoju, kokiam skaitytojui tai skirta, nes emocijos liejasi, o tik vėliau – viską išpylęs ant popieriaus – pradedi dėlioti žodžius, mintį ir esmę. Tai gali būti kažkoks istorinis įvykis (tremtis, karas), gali sukelti pamąstymus impresionistinis paveikslas, nes daug spalvų, potėpių ir šešėlių, ir ilgai žiūrėdamas įžvelgi tai, kuo tu šiuo metu gyveni, ar kas tave jaudina. Poezija skirta visiems, ne tik vienišiams ar išmanantiems. Poezija apvaisina kalbą, suteikdama jai estetinį žavesį, grožį, o per dainą – kalbos skambesį. Poezija reikalauja pasiruošimo, rimties ir susikaupimo… “, – savo įžvalgomis dalinosi poetas.
Pasak autoriaus, naujame eilėraščių rinkinyje dabarties ir amžinųjų klausimų išgyvenimas, greta sielos būsenos – ryškūs gyvybės trapumo, laikinumo atvaizda, o akistata su savimi nelengva, bet ir nestokojanti ironijos, savikritikos.
J. Kulnys sklaidė knygos puslapius ir skaitė eilėraščius: „Valandų tyla“ – iškyla prisiminimai tremtinio vaiko, vaikystę ir jaunystę praleidusio Irkutsko srityje: „Sproginėja delnai, supę kūdikį, tilsta, / klykia vaikai, pakelėj išsukti iš motinų įsčių“; „Sibiro vakaras“ – „Kažkas beldėsi į langą, / duris nuo vyrių kilnojo – / atidarau, o ten – apšalęs vakaras…“; „Senelių sodyba“ – „Tik medžiai, mane pasitikę, / lyg girti svečiai, tiesia man rankas – / sveikinasi,…ir atpažįsta…“; „Aš ieškau“ – „Nubunda prarastojo rojaus atminimas, / lėtai, lyg abejotų, sklaidos rūkas – / alsuoja mano laukas akmenuotas, / kur per amžius meldžiasi verkiančios širdys“; „Sugrįžtu“ – „Sugrįžtu tėviškėn / į pažįstamą miško tylą, / į laukinio medaus aitrumą, / kur protėvių balsas gyslose spengia ir akmenys iš skausmo rasoja…“, – prisimena senelių ūkį, apie kurį, pasak autoriaus, galima rašyti knygą.
Kaip istorikas poetas domėjosi biblija, ir tai išreiškė eilėraštyje „Marija Magdalena“ – „Marija Magdalena / drumzlinai prieblandai neužgęstant / atverčia dulkėtą maldaknygę, – / išgirstu nuplasnojantį balandį“.
J. Kulnys tiesiogiai kalba su savimi ir pasauliu, leidžia laisvai plaukti žodžiams per paties asmens atsivėrimus, vėl skaito eilėraščius: „Balto speigo žemėje“ – „Ne su savim kalbu, / o su jumis, / stoviu po žaliuojančiu maumedžiu / be kepurės ir vienas…. “; „Tiek mažai man reikėjo“ – „Svetimi tušti kambariai… / Spengia tyla. Išmėtyti eilėraščiai – / jų nėra kam surinkti, / pelės čiužinėja eilutėmis…“.
Poeto eilėse daug metaforų, įtaigiais įvaizdžiais nusako savo santykį su laiku, jį supančiu Pasauliu, išryškindamas konfliktiškąsias puses, pabrėždamas moralinę žmogiškųjų sprendimų vertę.
Knygos pristatymą autorius baigia eilėraščiais: „Dienos veidrodžiai“ – „…dienos veidrodžiai / dūžta giedodami“; „Užveidrodžio“ – „Plunksnos broliai taurūs – jų akyse šviesa / Žodžių sraute – perregėjimai regės / Autoriaus šifrą…Superžodžių pynę. / Kas turi skaidriąją klausą – tie išgirs…“.
Nuskambėjus KRA „Kauno branduma“ pirmininko Vito Petraičio eilėraščiui „ Apniukus diena“ ir LNRS narės, poetės Zenės Sadauskaitės „Sustojo laikas“, J. Kulnys tęsė savo kūrybos pristatymą. Literatas verčia knygos „Varpo gaudimas“ puslapius ir skaito eiles: „…Varpo gaudimas / pabudina archajiškais rašmenimis / sudėliotą lietuvišką žodį – / pasaulis pro šimtmečius išgirsta / kaip daužos tamsoj / Mikalojaus Daukšos širdis…“. Pasak autoriaus, varpas – kaip amžinas dialogas su žmogumi ir seka paskui Jį…
Šioje knygoje po kasdienybės sluoksniu būties apmąstymai, įtampa, gebėjimas ryškiai, įtaigiai parodyti savo jausmus ir išgyvenimus, ir gili poetinė metafora. Įdomu tai, kad dviejų žodžių junginys knygoje nuskamba daugybę kartų – juo prasideda kiekvienas eilėraščio prozos trieilis ir ketureilis.
„Rudens Žibintas / barsto mėlį, / aš uždegu žvakę – / laukiu svečių…“, – šiais eilių žodžiais poetas trumpai pristatė eilėraščių rinkinį „Kitãpusė naktis“. Pasak knygos redaktoriaus Vlado Burago, naujame eilėraščių rinkinyje, autorius, per savo egzistencinę įtampą, atskleidžia žmogaus dvasinę būseną… Pagrindinė eilėraščio dominantė – naktis ir vizijos…“
J. Kulnys stabtelėjo prie knygos „Išplėštas lapas“. „Tai buvo man sunki knyga, o žodžiai „išplėštas lapas“ – literatūrinė metafora. Tai – praėję metai, dienoraščiai, vidiniai išgyvenimai, meilė, išsiskyrimas, vizijos, laukimas. Kartais eini Vilniaus gatve ir pamatai moterį, prisimeni, nes ji į kažką panaši. Prieini – ne ta. Knygoje dešimtmetis tyros meilės, kuri pasibaigė išsiskyrimu“, – sako J. Kulnys.
Savo kūrybos pristatymą literatas baigė žodžiais: „Mokėti džiaugtis kiekviena nugyventa diena ir pražydusiu rytu. Ir kuo tu dieną praturtinsi, tuo ir aplink tave bus gražiau. Tik nuo mūsų visų priklauso, ką paliksim ateinančiai kartai, kad atėję po tavęs galėtų gausinti, puoselėti, gražinti ir savo gyvenimą, ir Lietuvą. O mano gyvenimo Moto – „Žydėk ten, kur pasodintas“.
Atsisveikinome LNRS narės, poetės Julijos Augustauskienės eilėraščio „Kilk“ žodžiais: „Tad su pavasario jėga vis kilki, / Žavėdamasis žiedo skaidruma, / Tegu kasryt Tave aplanko / Brandžių darbų didi gausa“.
Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narė Birutė Zeigienė,
bibliotekininkė Irena Valentukonienė
