Šiandienos švietimas ateities pasauliui

Šiandien, labiau nei bet kada ligi šiol, švietimui yra iškilęs pavojus. Per pastaruosius kelerius metus, o ypač pandemijos laikotarpiu, itin sustiprėjo visuotinis susirūpinimas švietimo teisingumu, kokybe ir tikslais (Datnow et al, 2022: 53).

JT aukščiausiojo lygio susitikimas švietimo pertvarkos klausimais (angl. „Transforming Education Summit“) aiškiai parodė, jog švietimo sistemos privalo prisitaikyti prie besikeičiančių profesinių įgūdžių, o mokymasis tapti labiau orientuotas į besimokančiuosius, nuoseklesnis, dinamiškesnis, įtraukesnis, paremtas bendradarbiavimu ir suteikiantis galimybę skleistis kūrybiškumui (JT, 2022 m.).  Šis susitikimas ragino reaguoti į pasaulinę švietimo krizę – ieškoti būdų užtikrinti vienodas galimybes ir mokinių įtrauktį, mokymo kokybę ir aktualumą. Todėl yra būtina ieškoti alternatyvių sprendimų tiems, kurie lieka nuošalyje arba atsiduria už įprastinės švietimo sistemos ribų, o svarbiausia, paversti šį mokslo atgimimą švietimo transformacija.

Picture by Janeb13 from Pixabay

Privalome reaguoti į poreikį keistis, didinti efektyvumą ir tvarumą (UNICEF, 2022). Turime žvelgti į švietimą iš holistinės perspektyvos ir suprasti, jog svarbu ne tik perduoti žinias, bet ir sudaryti sąlygas besimokantiesiems imtis aktyvaus vaidmens savo mokymosi procese. Ši perspektyva numato, kad mokinio mokymosi patirčiai įtakos turi įvairūs veiksniai – asmeninė, socialinė, emocinė, psichinė ir fizinė gerovė, joje siekiama visapusiškai ir integruotai atsižvelgti į visus šiuos veiksnius (Datnow et al, 2022: 15). Mokyklos ir pedagogai yra pagrindiniai šį struktūrinį ir ilgalaikį pokytį įgyvendinti galintys dalyviai.

Esminis šios metodikos aspektas – taikyti labiau suasmenintą ir diferencijuotą požiūrį į mokymo ir mokymosi procesą, pripažįstant, jog kiekvienas mokinys turi unikalių poreikių ir stipriųjų pusių, tokiu būdu paneigiant standartizuotų mokymosi metodų požiūrį, jog „vienas dydis tinka visiems“. Todėl šiai holistinei švietimo sampratai reikia palankios ir įtraukios mokymosi aplinkos, kuri būtų draugiška ir prieinama visiems mokiniams, nepriklausomai nuo jų kilmės ar gebėjimų lygio, sudarant sąlygas neįgaliems mokiniams bei daugiakultūriniam ugdymui.

Tokioje įvairiapusėje sistemoje mokyklos ir pedagogai kuria mentorystės mokymo modelį, pagal kurį pedagogai ir korepetitoriai yra savo mokinių globėjai ir mentoriai, teikiantys pagalbą ir konsultuojantys mokinius jų akademinėje kelionėje. Tai gali būti darbas su mokiniais, siekiant ugdyti jų mokymosi įgūdžius, laiko valdymo ir egzaminavimo strategijas, taip pat padėti įsisavinti kurso medžiagą.

Mokyklos bei pedagogai taip pat gali įsikišti, kad pašalintų bet kokias išorines kliūtis ar iššūkius, kurie gali turėti įtakos mokinio mokymuisi, pvz., šeimos problemas, sveikatos problemas ar finansinę įtampą. Spręsdami šias problemas, mokyklos ir mokytojai sukuria malonesnę, įgalinančią ir humaniškesnę mokymosi aplinką visiems mokiniams.

Galiausiai, norint pertvarkyti dabartinį švietimą į holistinį metodą, reikia suvokti kiekvieno mokinio individualumą ir sukurti individualizuotą bei įtraukią mokymosi aplinką, kuri apimtų ir gerbtų mokinių įvairovę. Taikydami šį metodą galime užtikrinti, kad nė vienas mokinys nebūtų paliktas nuošalyje ir kad visi mokiniai turėtų galimybę išnaudoti visą savo potencialą.

Atsižvelgdami į tai, pradėjome projektą MOOC4TUTORS, kuriuo norime padėti mokytojams ir laisvai samdomiems švietimo darbuotojams įgyti daugiau pedagoginių kompetencijų, tobulinti savo profesinę praktiką ir plėsti įgūdžius bei žinias apie novatoriškus ir įtraukius mokymo(si) metodus. Įgyvendindami šį projektą norime pasiūlyti daugiau galimybių nuolatiniam mokytojų profesiniam tobulėjimui bei prisidėti prie rytojaus švietimo tobulinimo.