Emocijos – tarsi įprasta, netgi įgimta kiekvieno žmogaus visumos dalis. Daugelį iš jų reikšti gebame dar kūdikystėje: šypsena – kai gera, krykštavimas – kai linksma, ašaros – kai skauda, liūdna ar nemalonu.
Pasaulyje emocinio intelekto ugdymo svarba pripažįstama bene 20 metų, Lietuvoje, deja, dar tik pradžia, bet džiugu, kad ji įgauna pagreitį. Specialistai darniai sutaria, kad vaiko emocinį intelektą ugdyti reikia pradėti nuo pat mažumės, tai yra darželyje arba net namuose – dar iki išėjimo į socialines erdves.
Kiekvieną akimirką mes išgyvename tam tikras emocijas, kartais netgi patys to nesuprasdami. Emocijos tampa svarbios mūsų gyvenime labai anksti. Naujagimiui svarbiausia emociškai artimas ryšys su mama. Norint pakelti savo EQ lygį, svarbu suvokti savo emocijas, jas atpažinti, suvokti kodėl jos kyla, mokėti jas reguliuoti, kontroliuoti, tinkamai išreikšti.
Visos emocijos yra legalios. Nėra jokių “neteisingų” emocijų. Svarbu tai, kaip mes jas išreiškiame. Yra kelios pagrindinės emocijos, kurias mes jaučiame dažniausiai. Jas, pirmiausiai, mes ir turime atpažinti, suprasti ir išmokti valdyti.
Mums liūdna, kai prarandame svarbu asmenį, daiktą, kai vyksta tokie dalykai, kurių nesitikime. Liūdesys sukelia tokius pojūčius kaip sunkumas, nuovargis, galvos skausmas, sudirgimas skrandyje Liūdesys teisingai išreiškiamas, jeigu yra savo ar kitų žmonių pasirūpinimas savo poreikiais. Situacijos priėmimas ir susitaikymas su tuo. Liūdesys turi neigiamas pasekmes, jeigu žmogus orientuojasi tik į neigiamus dalykus. Mato tik savo ir kitų klaidas. Nemato tam tikruose dalykuose teigiamų aspektų. Galvoja, kad viskas yra tik blogai, pilka ir tamsu. Baimė, tai jausmas, kurį mes galime atpažinti, kaip labai sukoncentruotą ir labai stiprų nerimą. Mes jaučiame baimę kai kyla grėsmė mums ar mūsų artimiesiems. Baimė gali būti funkcionali – kai kyla reali grėsmė ir jos stiprumas yra toks, kokio stiprumo yra grėsmė. Liguista baimė – nepagrįsta jokiais konkrečiais veiksmais, įvykiai ir pan. Nerimas – kai kalbama apie tai, ko mes bijome ateityje, kažkokio menamo dalyko. Nerimas ir baimė yra disfunkciniai, jeigu mes pervertiname kylančios grėsmės riziką, kai mes nuvertiname savo galimybes susitvarkyti su kylančia problema. Sveika reakcija – realistiškas situacijos įvertinimas, orientavimasis į problemų sprendimą, esamos situacijos priėmimas ir išbuvimas su ja. Pyktis – labai stiprus jausmas ir emocija. Pyktį sukelia mintys, kad nėra taip, kaip mes norime, kad būtų, kažkas veržiasi į mūsų erdvę, nori mumis pasinaudoti. Sveikas pyktis – tai sveika, adekvati reakcija. Kai kažkas tikrai braunasi į mūsų erdvę, nori mums pakenkti. Sveikas pyktis baigiasi, kai mes gebame (mokame) apginti save. Tvirtai laikomės savo pozicijų esamoje situacijoje, įvardiname savo pyktį ir jo priežastis. Pasibjaurėjimas – tai jausmas, kai mums kažkas yra nemalonus liesti, jausti, žiūrėti, valgyti. Visu kūnu jaučiamas noras atsitraukti nuo to asmens, daikto, objekto. Nesveika reakcija – kai mes nerealistiškai suvokiame esamą grėsmę, pasibjaurėjimą, nepagrįsta baimė, pvz.: apsinuodyti, užsikrėsti ir pan. Sveika reakcija – padeda išvengti nemalonaus kontakto, suvokiame, kad pvz.: prie šio augalo ar gyvūno negalima liestis, nes jie nuodingi. Labai šviesus jausmas yra meilė – kitam žmogui, sau, gyvūnėliui ir pan. Meilė gali būti labai funkcionali, kuri skatina gyventi, kurti, dirbti, stengtis dėl savęs ir kitų. Disfunkcinė meilė – kai mes įkyriai galvojame apie vieną norimą daiktą, objektą, net gi asmenį, ir norime jį turėti tik sau. Pavyduliavimas – tai jausmas, kai yra grėsmė prarasti mums svarbius santykius ir baimė, kad jie bus pažeisti. Disfunkcinis pavyduliavimas – kai pervertinama galimybė prarasti esamus santykius. Sveikas pavyduliavimas – pasireiškia suteikimo partneriui laisvės galimybe, jo nekontroliavimu. Pavyduliaujantis išsako savo jausmus ir suteikia galimybę kitam asmeniui apsvarstyti savo elgesį, jausmus, pasirinkimą. Pavydas – jausmas, kai mes norime daiktų, kurių neturime ir koncentruojame savo mintis į tuos daiktus, tikėdamiesi, kad jie mums suteiks laimės jausmą. Sveikas pavydas skatina mus veikti, tobulėti, skatina ieškoti geresnių sprendimo būdų, motyvuoja daugiau stengtis ir daryti. Nesveikas pavydas – kai norime sunaikinti daiktus, kurių neturime, nuvertiname juos, nors ir labai trokštame. Kaltės jausmas kyla, kai mes nesilaikome savo vertybinių nuostatų, nesilaikome susitarimų, įsipareigojimų sau ar kitiems. Tai slogus jausmas einantis kartu su gėda. Funkcionali kaltė, kai mes tikrai padarėme kažką ne taip, ar kažką netinkamo, bet mokame pripažinti ir prisipažinti. Imame galvoti, ką mes galime pakeisti, ko galime pasimokyti iš to, ir kaip kitą kartą išvengti ar elgtis (daryti) kitaip. Nefunkcionali kaltė būna lydima įkyrių minčių, kai mes baudžiame kitą žmogų ar save, nesistengiame mokytis ar pasimokyti iš klaidų, o susikoncentruojame į destruktyvų elgesį savo ar kitų žmonių atžvilgiu. Gėda atsiranda, kai dėl mūsų elgesio ar tam tikrų veiksmų kyla grėsmė, kad mus atstums kitas žmogus, ar žmonių grupė. Gėda sukelia daug problemų, jeigu ji yra neadekvati situacijai ir žmogus pervertina kitų žmonių pasmerkimo riziką, kad tai bus visą likusį gyvenimą ar amžinybę.
Tai tik maža dalis galimų emocijų ir jausmų. Susijaudinęs žmogus gali būti, esant džiaugsmo emocijai (netikėtai gavęs dovaną) ir baimės emocijai, nes išsigando. Jausmų įvairovėje, tai tik dalelė, to, kur galime išreikšti save.
Emocinį intelektą ugdyti galima taikant įvairius principus, būdus ir priemones (mokėjimas mokytis, kūrybiškumas, aplinkos pažinimas, meninė raiška ir t.t.). Ankstyvasis vaikų intelekto ugdymas prasideda žaidimų stadijoje, vėlesniame ikimokykliniame amžiuje vaikai savo išgyvenamas emocijas perteikia per meną, dar vėliau skaičių ir raidžių pagalba. Per veiklas įgyta patirtis vaikui leidžia įgyti naujų žinių, kurias jis gali pritaikyti savo kasdieninėje veikloje, veikdamas vienas ar kartu su bendraamžiais, suaugusiais žmonėmis. Tyrinėjant vaikas jaučia tam tikras adaptyvias emocijas, kurias pasikartojus situacijai atsimena. Ikimokykliniame amžiuje patirtos emocijos ir įgyti gebėjimai vėliau lemia, kaip vaikui seksis bendrauti mokykloje, rasti draugų ir net apskritai prisitaikyti tolimesniame gyvenime.
Emocinį intelektą sudaro socialiniai ir emociniai įgūdžiai, kurie padeda atpažinti, įsisąmoninti ir valdyti jausmus. Vaikas augdamas ir pažindamas pasaulį, suprasdamas jį veikiančius dėsnius patiria tam tikras emocijas, mokosi ir pažįsta pasaulį iš naujo. Emocinio intelekto ugdyme(si) svarbūs du aspektai – ugdymui(si) palanki emocinė aplinka ir pedagogas. Svarbu yra pedagogo emocinė kompetencija, jos tobulinimas ir gebėjimų perdavimo kultūra, ugdant vaikų emocinį intelektą. Darželio aplinka – puikus išorinio pasaulio atspindys. Darželyje mažylis bendrauja su įvairaus amžiaus vaikais bei suaugusiais, todėl natūralu, kad kyla nesusipratimų. Tai puikios sąlygos mokytis geriau pažinti save bei kitus, bendrauti ir patiems spręsti problemas.
Šeima yra lemiamas asmenybės formavimo veiksnys, nes emocinį stabilumą, pasitikėjimą savimi užtikrina šeima ir stiprūs tarpusavio ryšiai. Šeima – pirmoji aplinka, kurioje vaikas susipažįsta su emocijomis. Bendraudami su tėvais, vaikai mokosi reikšti emocijas, suprasti savo ir kitų jausmus. Dalinkitės savo išgyvenimais ne tik su vaiku, bet ir su kitais šeimos nariais. Paaiškinkite vaikui, kas nutiko ir kodėl taip jaučiatės, kad jis nesijaustų kaltas dėl jūsų prastos savijautos. Vaikui diegiamas supratimas, kad dalintis jausmais yra normalu, priimtina ir saugu. Domėkitės vaiko jausmais. Atkreipkite dėmesį į vaiko jausmus, rodykite nuoširdų susidomėjimą jais. Klauskite vaiko, kaip jis jaučiasi vienu ar kitu atveju. Jeigu vaikas mažas – paprašykite nupiešti, tai ką jis jaučia. Žinojimas apie tėvų susidomėjimą skatina vaiko atvirumą ir stiprina tarpusavio santykius. Gerbkite vaiko jausmus. Vaikas turi teisę išgyventi tokius jausmus, kokius jis jaučia. Artimi santykiai su tėvais teikia vaikui saugumo bei pasitikėjimo jausmą, geresnį savęs ir aplinkinių supratimą. Leiskite vaikui pačiam spręsti savo problemas. Suteikite galimybes jam susidurti su sunkumais, padėkite juos suprasti ir spręsti (pvz., skatinkite prieiti prie kitų vaikų, pradėti kartu žaisti). Siekite, kad vaikas išmoktų pats tvarkytis su savo problemomis. Neaiškios situacijos baugina, tačiau kiekvienas sunkumų įveikimas suteiks vaikui daugiau pasitikėjimo savimi ir drąsos. Tikroviškas mąstymas yra priešingas saviapgaulei. Pavyzdinės istorijos yra geriausias šito įgūdžio formavimo būdas. Vaikas išmoksta apie savo sunkumus ar rūpesčius galvoti tikroviškai, jeigu mato teisingą ir tinkamą suaugusiųjų pavyzdį. Optimizmas – depresijos ir menkų pasiekimų priešnuodis. Tai daugiau negu teigiamas mąstymas, tai teigiamo mąstymo įprotis. Šis įprotis gali būti tam tikras imunitetas prieš daugybę gyvenimo sunkumų. Pirmiausiai reikia vaiką mokyti atskirti optimistines ir pesimistines mintis. Optimistas mano, kad teigiamus, laimingus įvykius paaiškina nuolatiniai ir prasiskverbiantys dalykai. Optimistas įmasi deramų įsipareigojimų, kad tie geri dalykai nutiktų. Jei nutinka kas nors bloga, jis mano, kad tai laikina ir būdinga tik tai situacijai, ir ar jis tą situaciją sukėlė. Pesimistui viskas vyksta atvirkščiai, jis kaltina save ir kitus, ir mano, kad geri dalykai yra laikini. Mokslininkai yra įrodę, kad loginis protas gali būti „apmokytas“ valdyti emocinį protą. Todėl optimizmo galima išmokti.
Galvokite, kaip kritikuojate vaikus. Pirmoji kritikos taisyklė – TIKSLUMAS. Antra taisyklė – aiškintis problemą tikroviškai. Trečia – savo pavyzdžio naudojimas.
Pirmas daugelio pažintinių įgūdžių formavimo būdų yra pagalba vaikui mokytis atskirti save nuo turimos problemos. Antras būdas – perkelti problemą iš savo gyvenimo, pasitelkus pasakojimą, didinti atstumą tarp vaiko ir problemos. Problemų sprendimo kalbos galima pradėti mokyti nuo 4 metų.
Yra 7 pakopos ugdant problemų sprendimo įgūdžius:
- Išmokyti vaikus, kaip svarbu stabtelėti ir apgalvoti reikalus.
- Vaikui nustatyti ir apibrėžti problemą.
- Išmokyti vaikus susirinkti informaciją savo pačių požiūriu, taip pat nuomones
- Išmokyti vaikus susirinkti informaciją kitų žmonių požiūriu, taip pat, ką kiti mato, galvoja ir jaučia.
- Išmokyti vaikus pagalvoti apie alternatyvius būdus, taip pat tai, ką galima padaryti ar pasakyti ir kokių kliūčių tikėtis.
- Išmokyti vaikus įvertinti padarinius bei rezultatus, taip pat kaip pasirinkti iš įvairių galimybių ir numatyti, kas atsitiks dėl tam tikrų pasakytų žodžių ar padarytų veiksmų.
- Tegul vaikai išbando visą problemos sprendimo eigą, o jūs paskatinkite kiekvieną savarankišką žingsnį ir padrąsinkite nepasiduoti, kol pasieks gerai apgalvotą sprendimą.
Humoras užima labai svarbią vietą EQ raidai. Jau nuo pirmųjų savaičių kūdikis turi humoro jausmą, nuo 6 savaičių, galima su vaiku žaisti slepiant veidą, kutenant, ir jis reaguoja juoku. Tikrasis humoras atsiranda antraisiais gyvenimo metais, kai vaikas ima suprasti simbolinę žodžių ir daiktų esmę. Ugdant EQ, humorą galima pasitelkti kaip būdą nukreipti dėmesį nuo iškilusios problemos. Humoras padeda vaikui tvarkytis su stresu, nerimu, pykčiu. Skatinkime vaikus juokauti ir pastebėti humorą net kebliose situacijose. Savo juokais jie perteikia pomėgius bei antipatijas ir gali išreikšti teigiamus ir neigiamus jausmus. Lengviausias būdas paskatinti vaiko humorą, tai žaidimas. Bet reikia mokyti vaiką skirti patyčias nuo juokų.
Vaikų draugystės formavimosi etapai. Egocentrinė pakopa. 3-7 m. Geriausias draugas šiuo laikotarpiu yra arčiausiai gyvenantis vaikas. Uždarus, vienišius vaikus reikia supažindinti su panašaus amžiaus vaikais ir mėgstančius tą pačią veiklą. Poreikių patenkinimo etapas. 4-9 m. Šiuo laikotarpiu vaikas renkasi tuos draugus, kurie tenkina jų poreikius, pvz.: dalinasi žaislais. Palaikykite vaiko pasirinkimą, papasakokite apie savo draugus ir patirtis, mokėkite išklausyti vaiko apie jo draugus, neskubėkite kritikuoti ar blogai kalbėti apie jo draugus. Abipusiškumo etapas. 6-12 m. Čia būdingas lygybės poreikis. Svarbiausia šioje stadijoje palikite savo jausmus ir nuomonę apie vaiko draugus sau, stebėkite iš šalies, svarbiausia komunikuoti su savo vaiku. Intymumo pakopa. 9-12 m. kai vieni kitiems patiki paslaptis, rūpinasi vieni kitasi ir šios draugystės gali tęstis visą gyvenimą.
Dalyvavimas grupėje. Negalite priversti vaiko žaisti su kitais vaikais, tačiau galite parodyti pavyzdį, kad jums dalyvavimas yra svarbus. Užtikrinkite vaikui galimybių pagal amžių ir pomėgius įgyti bendraamžių grupės įgūdžių.
Elgsena yra svarbi. Norėdami išmokyti vaikus elgtis mandagiai, pakelkite lūkesčių kartelę, susijusią su jų manieromis.
Kartelė nuolat turi kilti. Jokiomis aplinkybėmis nepakęskite netoleruotino, nepagarbaus, grubaus elgesio. Jokių išlygų. Sukurkite taisykles, kurios yra pildomos ir kurių turi laikytis visi: pasisveikinti, padėkoti, paspausti ranką svetimam žmogui sveikinantis ir pan. Kai geros manieros taps prioritetu, skatinkite teigiamą elgesį pagyrimu, pritarimu. Geros manieros – bene lengviausiai išugdomi EQ įgūdžiai, kurie gali turėti didžiulę įtaką vėlesnei vaiko sėkmei gyvenime.
Savęs motyvavimas ir pasiekimų įgūdžiai. Savęs motyvavimas yra sunkaus darbo sinonimas, o sunkus darbas lemia sėkmę ir pasitenkinimą.
Emocinės pasiekimų ypatybės teikia tikrą pasitenkinimą, net didesnį už patį pasiekimą.
Sėkmės lūkesčiai. Motyvuoti vaikai tikisi sėkmės ir nesunkiai nusistato tikslus. Nemotyvuoti tikis šiokios tokios sėkmės ir nusistato žemiausio lygio tikslus, kuriuos pasiekę nesijaučia smagiai. Vaikų lūkesčiai dėl savo pasiekimų prasideda namie. Lūkesčiai nedaug ką reiškia, jeigu tėvai neugdo vaikų vertindami mokymosi. Pagyros turi būti labai atsargios ir pagrįstos. Nereikia vaiko girti visur ir už viską, nes vaikas neišmoksta tikroviškai vertinti savo galimybių.
Meistriškumas. Suteikdami vaikams galimybę nusistatyti savo tikslus, labai padeda jiems išsiugdyti tokią kontrolę, kuri yra svarbus motyvavimo veiksnys ir viena iš skiriamųjų daug pasiekiančių žmonių savybių. (pvz.: taupyti labai norimam dviračiui). Tėvų klaida daugiau duoti vaikui ir kuo mažiau reikalauti. Kitas būdas savęs motyvacijai – savęs vertinimas. Geras pavyzdys, namų darbų ruoša, kai tėvai pirmiausia paprašo vaiko įsivertinti savo atliktą darbą, o po to vertina (tikrina) patys ir sulygina rezultatus. Taip pat reikia mokyti vaiką susidėlioti savo darbus ir tikslus, planuojant laiką, išteklius. Kai vaikas gebės paskirstyti savo laiką, bus daug lengviau siekti tikslų ir atlikti visus darbus, tuo pačiu ir pailsėti. Pirmieji planai turi būti suskirstyti į mažus žingsnelius. Tai labai aktualu SUP vaikų ugdymui. Išmokyti vaiką laiko valdymo įgūdžių galima net anksčiau nei pažinti laikrodį. Laiko valdymo įgūdžiai padeda vaikams išmokti ko nors siekti, aktyvindami naująją žievę. (pvz.: dirbome sunkiai, bet buvo smagu ir niekas net nepajautė, kiek daug ir kaip greitai prabėgo laikas). Todėl EQ įgūdžių, siejamų su motyvacija ir pasiekimu, vaikas gali mokytis per jo mėgiamą veiklą. Vaikai daug greičiau ir geriau įsimena tuos dalykus, kurie yra susiję su jų gyvenimu. Pagrindinė EQ prielaida yra ta, kad mokomųjų dalykų prasmingumas – svarbiausias veiksnys, lemiantis, ar tai iš tiesų išmokstama.
Nesėkmės ir jų nugalėjimas. Daugelis šių laikų vaikų nemokomi pakęsti neigiamų jausmų, susijusių su nesėkme. Atidėliojimas yra priedanga bijant nesėkmės. Darbo vengimas, norint apsisaugoti nuo nesėkmės, yra būdingas daugumos užkietėjusių galimybių švaistytojų bruožas. Vaikai kartais griebiasi kraštutinių būdų, kaip susižalojimas, kad išvengti nesėkmės mokykloje. Reikia mokyti vaikus vertinti pastangas, ne tik rezultatą. Mokyti, kad sėkmė remiasi pralaimėjimu. Mokyti vaikus džiaugtis ne tik savo individualiais pasiekimais, bet ir bendrais.
Kaip ugdyti vaikų jausmų raišką. Vienas paprasčiausių ir naudingiausių vaiko jausmų sritį ugdančių dalykų – emocinio žodyno turtinimas. Geras būdas sudaryti jausmų ir emocijų knygelę ar žurnalą, su tikromis žmonių nuotraukomis, paprašant vaikų apibūdinti, ką ir kaip tie žmonės jaučiasi. Aptariant jausmus reikia mokyti vaikus aktyvaus klausymo, kai formuojami kito asmens išklausymo įgūdžiai. Skatinkite vaikus išreikšti jausmus žodžiais kaip būdą tvarkytis su savo konfliktais bei rūpesčiais ir patenkinti poreikius. Mokykite vaikus aktyvaus klausymosi įgūdžių, kad padėtume kurti emociškai praturtinančius santykius.
Nežodinis komunikavimas. Labai svarbus yra neverbalinis komunikavimas ir jo supratimas. Kitaip negu žodinis elgesys, kuris prasideda ir baigiasi, nežodinis tęsiasi visą laiką. Žmogus visuomet komunikuoja kūno kalba ir veido išraiška, ar jis tai suvokia, ar ne. Neverbalinio komunikavimo galios supratimas gali padėti vaikui išsiugdyti lyderiavimo savybes, tapti tvirtu ir įsijausti į kitų žmonių poreikius bei sunkumus. Psichologai išskiria 6 neverbalinio komunikavimo sritis, kurios vaikams būna sunkios ir dėl kurių jie dažnai laikomi „kitokiais“ ir patiria visuomeninę atskirtį. Padėkite vaikui išsiugdyti gebėjimą suprasti emocinio komunikavimo atspalvius, mokymąsi jį skaityti neverbalinę jausmų kalbą. Toks paprastas dalykas, kaip vaiko dėmesio atkreipimas į laikyseną, kai jis sėdi suole, gali pagerinti mokytojo nuomonę apie jį. Emocinį komunikavimą taip pat perteikia kalbėjimo būdas. Kai kuriems vaikams reikia padėti suprasti, kad jausmus perteikia ir balso tonas, kalbėjimo greitis ir pan. Neverbalinis emocinis komunikavimas yra svarbesnis už pasakomus žodžius.
Jausmų valdymas. Pasak, S. Froido, išmokti jausmų valdymo – asmenybės raidos etalonas, apibrėžiantis civilizuotą žmogų. Augančio vaiko asmenybę lemia dvi galingos jėgos, viena – siekiant malonumo, kita – besistengianti išvengti skausmo ir nepatogumo. Dažniausiai emocinė problema, su kuria šiandien susiduria vaikai, yra susijusi su pykčio valdymu. Norint vaikui padėti valdyti pykti, reikia keisti jausmus.
Emocinis dvasios ir kūno gydymas. Kiekvienas suaugęs žmogus, kuris padeda vaikui įveikti emocinius sunkumus, turėtų į savo pastangas įtraukti ir kokią nors atsipalaidavimo formą. Mokant atsipalaiduoti, vaikas sėdi ramiai patogioje kėdėje ir lėtai atpalaiduoja kiekvieną kūno raumenį, paprastai pradėdamas nuo kūno centro ir judėdamas link išorės. Žinoma, atpalaiduojant kiekvieną raumenį, reikia giliai bei lėtai kvėpuoti. Nusiraminimas yra pats svarbiausias EQ įgūdis, kurio galima išmokyti vaikus. Jis ne tik padeda valdyti jausmus, bet ir skatina imuninę sistemą apsaugoti vaikus nuo fizinių ligų.
Streso poveikio mažinimas. Mokslininkai įrodė, kad daugybė emocinių problemų kyla dėl serotonino trūkumo organizme. Bet tai nereiškia, kad reikia gerti vaistus, yra ir natūralių būdų paskatinti kūną gaminti seratoniną: daugiau mankštos, nedaug riebalų turinti dieta, šviesa tamsiai žiemos mėnesiais, pakankamai miego. ŠYPSENA. Mūsų smegenų gydomosios galios yra iš esmės beribės. Traumuoti vaikai paprastai laikomi labai pažeidžiamais ir jiems leidžiama ilgesnį laiką suvokti savo jausmus ir emocijas. Tačiau yra daug efektyviau greitai ir tiesiai mažinti jautrumą traumos poveikiui ir smegenų raminamųjų centrų skatinimą. Vaiko savivertės ir ugdymas nuolatinėmis pagyromis ir skatinimu, kaip buvo manoma daugelį metų, gali atnešti daugiau žalos negu naudos. Padėti vaikams geriau apie save galvoti prasminga tik tada, jei tie jausmai susiejami su konkrečiais pasiekimais ir naujų įgūdžių įvaldymu.
Didelę reikšmę asmenybės formavimosi procese turi gebėjimas atpažinti ir valdyti emocijas. Rezultato galima pasiekti intensyviai dirbant su savimi, mokantis emocijų pažinimo ir savikontrolės. Yra 4 emocinio intelekto ugdymo gairės: savęs supratimas, savęs valdymas, kitų supratimas, santykių valdymas. Šie įgūdžiai susiję su dvejopomis kompetencijomis: asmeninėmis ir socialinėmis. Asmeninės kompetencijos sudaro savęs supratimo valdymo įgūdžius; tai gebėjimas suprasti savo emocijas. Kontroliuoti savo elgesį ir polinkius. Socialinės kompetencijas sudaro kitų supratimas ir santykių valdymas; tai gebėjimas suprasti kitų asmenų nuotaikas, elgesį ir motyvus.
Savęs supratimas. Tai gebėjimas tiksliai suvokti konkrečią akimirką jaučiamas emocijas ir pastebėti savo polinkius.
Emocijos turi vienokią ar kitokią prasmę, nes jos kyla dėl konkrečių priežasčių ir yra reakcija į gyvenimišką patirtį. Reikia skirti pakankamai laiko stebėti savo emocijas ir analizuoti jų sukėlimo priežastis. Savęs supratimas yra svarbiausias įgūdis. Gerai suprasdami save tinkamai pasirinksime galimybes, panaudosime savo stiprybes ir neleisime emocijoms trukdyti. Kuo geriau suprantame tiek privalumus, tiek trūkumus, tuo greičiau galime išnaudoti visą savo potencialą.
Savęs valdymas. Tai gebėjimas panaudoti savo emocijų supratimo įgūdžius tam, kad išliktumėte lankstus ir konstruktyviai valdytumėme savo elgesį. Tikrieji rezultatai pasiekiami, kai savo impulsyvių poreikių atsisakome dėl ilgalaikių daug svarbesnių tikslų. Tai gebėjimas suprasti emocijas ir šį supratimą panaudoti renkantis, ką sakyti ar daryti. Tai daugiau nei besiveržiančių emocijų tramdymas.
Kitų supratimas. Tai gebėjimas atpažinti kitų žmonių emocijas ir suprasti, kas vyksta jų galvose. Socialinis sąmoningumas leidžia išlaikyti sutelktą dėmesį ir nepraleisti svarbios informacijos. Socialinis sąmoningumas – tai žiūrėjimas į supančią aplinką siekiant sužinoti apie aplinkinius ir juos įvertinti. Šio įgūdžio pagrindas – gebėjimas atpažinti ir suprasti kitų emocijas. Emocijos, veido išraiška ir kūno kalba būdinga daugybei skirtingų kultūrų.
Santykių valdymas. Tai gebėjimas panaudoti savo ir kitų žmonių emocijų supratimo įgūdžius kurti sėkmingus santykius ir juos valdyti. Norint gebėti valdyti santykius, pirmiausia reikia išmokti valdyti stresą.
Taigi emocinis intelektas yra svarbus vaikui daugeliu požiūriu: jis padeda suprasti save, o supratus save patirti daugiau teigiamų gyvenimo patirčių negu neigiamų, siekti išsikeltų tikslų, rasti konstruktyvių problemų sprendimo būdų. Tai yra gebėjimas atpažinti ir valdyti savo emocijas ir jausmus, suprasti kitų žmonių emocines reakcijas bei įgyti tam reikalingų emocinių kompetencijų. Emocinis intelektas yra išugdomas ir išsiugdomas. Nuo jutimo iki suvokimo – tokia yra tiesioginė materializuota pagalba, formuojant ir aktyvinant vaiko intelektualią veiklą. Intelektuali veikla vyksta dviem nuosekliais etapais – siejant pojūčių ugdymą ir tobulinimą su loginio mąstymo ugdymu. Įgytos žinios ir jutiminė patirtis padeda atpažinti ir atrasti nežinomus dalykus. Vaikas ugdosi savarankiškumą ir pasitikėjimą savo jėgomis, išmoksta naudotis veiklos pasirinkimo laisve, ugdomas atsakomybės jausmą. Pagrindiniai emocinio intelekto ugdymo principai turi būti įgyvendinti ikimokykliniame amžiuje, nes apie 8-uosius vaiko gyvenimo metus, pastebima, kad jau yra susiformavę pagrindiniai emocinio intelekto gebėjimai/negebėjimai. Emocinis intelektas vaikui labai reikalingas išmokstant valdyti savo norus, sutarti su kitais žmonėmis, dirbti komandoje ir užaugus būti visuomenės nariu, pajusti lyderystę, pasitikėjimą savimi, įveikti iškilusius iššūkius.
Kauno švietimo inovacijų centro metodininkė Valerija Segalovičienė
Kauno lopšelio – darželio „Rasytė“ logopedė ekspertė Eglė Žičkuvienė
