2025 m. vasario 20 d. Kauno švietimo inovacijų centre vyko Kauno miesto savivaldybės švietimo įstaigų vadovų pasitarimas „Kitoks požiūris į įtraukųjį ugdymą“. Sveikinimo žodžiu renginį pradėjo Kauno miesto savivaldybės Švietimo skyriaus vedėja dr. Ona Gucevičienė. Renginio dalyviai žiūrėjo Alytaus miesto teatro spektaklį „kitOKs“, dalyvavo improvizuotoje radijo laidoje, diskusijoje su Klementina Gruzdiene (VšĮ „Pokyčių ambasada“) ir Egle Malinauskiene (FM99 radijo balsas, renginių vedėja), žiūrėjo dokumentinį filmą „Aš esu“ (režisierė ir filmo autorė Aurelija Savickienė).
Spektaklyje „kitOKs“ atskleistos gyvos bendravimo praktikos: žaismingos, kūrybingos, išlaisvinančios, buriančios į bendrystę, pagrįstą tolerancija ir suvokimu, kad mes esame skirtingi, bet kiekvienas turime supergalių! Spektaklio žiūrovai turėjo galimybę įsitraukti ir tapti aktyviais dalyviais, ieškančiais problemų sprendimo, išsakančiais savo nuomonę ir poziciją.
Dokumentiniame filme „Aš esu“ atskleista autistiško pasaulio realybė. Filmo kūrėjai pabrėžia, kad šio kūrinio tikslas – ne sukelti gailestį, o parodyti, kad visi žmonės, nepaisant savo skirtumų, turi teisę gyventi ir augti tarp kitų, o visuomenė turi išmokti priimti šiuos skirtumus kaip vertybę bei viliasi, jog tokiomis meninėmis priemonėmis galima tikėtis pokyčio, keičiant žmonių nuostatas, požiūrį į šalia esantį kitokį vaiką, taip pat nebijoti garsiai apie tai kalbėti, kelti klausimus, kartu ieškant atsakymo į juos.
Renginį apibendrino Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos Kauno skyriaus pirmininkas, Kauno tarptautinės gimnazijos direktorius Erikas Griškevičius, Kauno ikimokyklinių įstaigų vadovų asociacijos pirmininkė, Kauno lopšelio-darželio „Aušrinė“ direktorė Audronė Trumpickienė, Muzikos ir meno mokyklų vadovų asociacijos pirmininkas, Kauno 1-osios muzikos mokyklos direktorius Mindaugas Labanauskas.
Susitikimas nepaliko abejingų dėl jautrių pasakojimų apie vaikų su negalia auginančių šeimų patirtis. Diskusijos metu išgirstos istorijos atskleidė kasdienius iššūkius, su kuriais susiduria šeimos, augindamos vaikus su negalia, ir tuo pačiu pabrėžė, kaip svarbu užtikrinti šiems vaikams galimybę augti ir lavintis tarp visų kitų vaikų. Šios istorijos ne tik skatina empatišką požiūrį į šeimas, bet ir ragina susimąstyti apie tai, kiek dažnai visuomenė linkusi ignoruoti ar neigti skirtumus, vietoje to, kad juos priimtų kaip natūralią žmogaus patirties dalį. Tai neabejotinai paskatino dalyvius permąstyti savo požiūrį į įtraukųjį ugdymą ir suformavo stiprų norą veikti, kad visuomenė būtų labiau atvira, supratinga ir įtraukanti visus vaikus, nepriklausomai nuo jų gebėjimų ar apribojimų.
Alvita Veličkaitė, Kauno švietimo inovacijų centro direktorės pavaduotoja
