„Šviesa virš seno beržyno“: popietė, kurioje susitiko poezijos šviesa ir širdies atmintis

2026 m. birželio 8 d., 10:12

Birželio 5 dieną Kauno švietimo inovacijų centro erdvėse vyko išskirtinis, dviejų dalių kultūrinis renginys. Jo ašimi tapo Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos (LNRS) nario Aloyzo Vaznaičio trečiosios knygos „Šviesa virš seno beržyno“ pristatymas. Tai – eilėraščių kelias per beržynų šviesą, tylą ir žmogaus vidinį ėjimą. Į knygą sugulė rytmečiai, vėjai, maldos, ilgesiai ir ta šviesa, kuri visada grįžta – net ir tada, kai atrodo, jog jos nėra.

„Aš ne poetas. Tik žmogus – poetas, kuriam kartais gyvenimas pats padiktuoja eilutę – liepia tapti poetu – dažniausiai nepatogiu metu: vakare, kai jau norisi miego, ar ryte, kai dar sapnuoji… Ši knyga – ne pasakojimas, o sugrįžimas. Ne į laiką, o į būseną. Į jausmą, kuris nespraudžiamas į datas, bet rymo pakelėj, kur beržas liepos šaką apkabinęs, o vėjas atsimena vardus, ištartus kadaise“, – tokiais jautriais žodžiais prasideda pažintis su naujausiu kūriniu.

Pasiklausyti poeto, puikaus skaitovo, susirinko poezijos mylėtojų bei plunksnos bičiulių ne tik iš Kauno, bet ir iš Jonavos, Utenos, Vilkaviškio rajono. Autoriui itin daug džiaugsmo suteikė susitikimas su iš gimtosios Kazlų Rūdos atvykusiais klasiokais ir bendraminčiais.

Vaznaitį sveikino ir apie jo kūrybą kalbėjo iškilūs svečiai: Dalia Milukaitė-Buragienė – LNRS valdybos pirmininkė, poetė; dr. Vytautas Šiaudytis – LNRS vicepirmininkas, rašytojas; Dalia Kudžmienė (Deltuvaitė) – visų trijų autoriaus knygų redaktorė; Petras Zlatkus – poetas, prozininkas, Stasio Bataičio vardo premijos laureatas.

Savo poezija Aloyzas užbūrė klausytojų širdis. Jo kūryba aukšto meninio lygio, romantiška, tačiau kartu atspindinti šių dienų realijas, pilna gilių filosofinių apmąstymų. Čia gamtos motyvai susipina su žmogaus išgyvenimais. Kaip teigia pats Kazlų Rūdoje gimęs autorius, gyvenimas netrumpas, tad teko mokytis, dirbti ir rašyti.

Knygos puslapiais mus vedantis autorius dažnai remiasi beržo įvaizdžiu, su kuriuo tapatina save bei savo ilgesingas mintis. Kitas svarbus simbolis – liepaitė, reiškianti jaunystės viziją, prisiminimų šaltinį ir kupiną svajonių ryšį tarp žmonių. Ši jautri kūryba priverčia šiandienos šėlsme paskendusį skaitytoją stabtelėti ir rasti atsakymus į svarbius gyvenimo klausimus.

Renginio atmosferą gyvumu ir spalvomis užpildė bendruomeniškas kūrėjų indėlis. Eilėraščius skaitė pats autorius, taip pat kūrėjai Dalia Kružikaitė-Sakalauskienė, Vitas Petraitis bei bibliotekininkė Irena Valentukonienė. Jautrios gitaros melodijos sklido iš Zojos Miknienės širdies, o ekrane visą popietę bėgo nuotraukos iš asmeninio archyvo, susitikimų ir gamtos vaizdų.

Antroji renginio dalis atvėrė dar daugiau kūrybinių spalvų. Vieni susirinkę kūrėjai skaitė jautrias eiles, skirtas artėjančiai Tėvo dienai, kiti dalinosi eilėraščiais apie meilę bei vasaros kvapų ir spalvų gausą.

Popietė baigėsi šiltais Aloyzo Vaznaičio padėkos žodžiais visiems, prisidėjusiems prie šio susitikimo organizavimo ir pagerbusiems jį savo atvykimu. Renginio dalyvių karšti plojimai, gėlės, nuoširdūs sveikinimai tapo gražiausiu linkėjimu poetui tolesniame jo kūrybiniame kelyje.

 

Irena Valentukonienė, Kauno švietimo inovacijų centro bibliotekininkė