Lietuviškos pasakos ir tarmės – tai ne tik mūsų kalbinio paveldo dalis. Tai gyvas, kvėpuojantis kultūros audinys, jungiantis praeitį su dabartimi ir leidžiantis kiekvienai kartai iš naujo atrasti savo tapatybę. Būtent jos saugo archajišką mąstyseną, perduoda vertybes ir kuria emocinį ryšį su gimtąja žeme.
2026 m. balandžio 22 d. Kauno lopšelis-darželis „Rasytė“ tapo ypatinga erdve, kurioje susitiko žodis, tradicija ir šiuolaikinė pedagogika. Čia vyko respublikinė metodinė-praktinė konferencija „Puoselėkime lietuvišką paveldą: žodį, pasakas ir tarmes“, subūrusi ikimokyklinio ugdymo pedagogus, švietimo pagalbos specialistus bei bendruomenių atstovus iš visos Lietuvos.
Šis renginys buvo ir projekto „Knygos savaitė. Lietuviškos pasakos ir tarmės“ baigiamasis akordas – prasmingas, įkvepiantis ir kviečiantis tęsti pradėtus darbus. Konferencijos metu atsiskleidė, kiek daug kūrybiškumo, iniciatyvos ir atsidavimo slypi švietimo bendruomenėje.
Organizatorių – Kauno švietimo inovacijų centro, Kauno lopšelio-darželio „Rasytė“ ir Kauno ikimokyklinių įstaigų specialiųjų pedagogų ir logopedų metodinio būrelio – dėka buvo sukurta erdvė, kurioje ne tik dalintasi gerąja patirtimi, bet ir mezgėsi nauji profesiniai ryšiai, gimė idėjos ateities projektams.
Konferencijos dalyviai pristatė įvairius projektus, atskleidžiančius, kaip lietuviškas paveldas gali būti integruojamas į kasdienį ugdymo procesą. Buvo kalbama apie pasakų sekimą, kūrybines interpretacijas, tarmių pažinimą per žaidimą, muziką ir šeimos įtraukimą. Ypač akcentuota, kad ugdymas neturi apsiriboti ugdymo įstaigos sienomis – svarbi tampa ir šeimos, ir bendruomenės partnerystė. Vaikai, įtraukti į šias veiklas, ne tik klausėsi pasakų, bet ir patys kūrė, tyrinėjo savo šeimos istorijas, dalijosi tarmėmis, girdėtomis iš senelių ar prosenelių. Taip ugdymas tapo gyvu procesu, kuriame susipina pažinimas, emocija ir asmeninė patirtis. Mažieji atrado, kad Lietuva – nors ir nedidelė – yra nepaprastai turtinga savo kalbine įvairove.
Konferencijoje nuskambėjusi mintis, kad be kalbos nelieka ir tautos, tapo savotiška renginio ašimi. Ji priminė, kad kiekvienas ištartas žodis, kiekviena išsaugota tarmė ar perskaityta pasaka yra mažas, bet svarbus žingsnis kultūrinio tęstinumo link.
Projektas „Knygos savaitė. Lietuviškos pasakos ir tarmės“ dar kartą įrodė, kad lietuviškas žodis turi galią telkti, įkvėpti ir ugdyti. Pasakų skaitymas ir kūrimas, tarmių puoselėjimas – tai ne tik tradicijų saugojimas, bet ir investicija į ateitį. Tai kelias, vedantis į kūrybingą, empatišką, savo šaknis pažįstantį jauną žmogų.
Nuoširdžiai dėkojame Kauno lopšelio-darželio „Rasytė“ direktorei Ritai Vaškelienei ir bendruomenei, kuri svetingai atvėrė duris prasmingam susitikimui, puoselėjančiam lietuvišką žodį, pasakas ir tarmes.
Dėkojame dalyvėms – už dalijimąsi patirtimi, kūrybiškumą, atvirumą ir nuoširdų tikėjimą tuo, ką darote. Jūsų darbai ir idėjos ne tik praturtina ugdymo praktiką, bet ir saugo tai, kas brangiausia – mūsų kalbą, kultūrą ir tapatybę.
Silvija Jockutė, Kauno švietimo inovacijų centro metodininkė
Kauno ikimokyklinių įstaigų specialiųjų pedagogų ir logopedų metodinio būrelio pirmininkė Eglė Žičkuvienė
