Kauno švietimo inovacijų centre (Centras) vyko Kauno „Varpelio“ pradinės mokyklos direktorės Dainos Gitanos Paražinskienės jubiliejinės tapybos darbų parodos „Laikas bėga greit…“ pristatymas. Šventėje dalyvavo Centro direktorė Rasa Bortkevičienė, parodos autorė, jos tėvai, šeimos nariai, bendradarbiai, bičiuliai, meno gerbėjai.
Bibliotekininkė Irena Valentukonienė šventę pradėjo muzikės, poetės Monikos Nijolės Zdanienės eilėmis: „Atsirakinkite duris / Į naują dieną / Ir ryto džiaugsmą / Kvieskit eit kartu. / Jį pristatykite visiems / Lyg… gerą laikraščio naujieną – / Tegul tas džiaugsmas kalba / Jūsų žvilgsniu ir balsu. / Kaip reikia mums, / Kad sielos ežero nedrumstų niekas. / Nors rūpesčiai lyg bangos / Ardo vis gyvenimo krantus… / Kaip reikia, kad svajonės mūsų, / Norai, siekiai / Pradžiugintų, įkvėptų ir kitus. / Pasaulis didelis. / Gražus… “.
„Kaip miela, smagu, kad D. G. Paražinskienė, padrąsindama ir kitus pedagogus dalintis savo pomėgiais, pristato visuomenei jubiliejinę tapybos darbų parodą „Laikas bėga greit…“. Tai jau antroji autorės tapybos darbų paroda mūsų Centre (pirmoji „Gyvenimo vingiai“ eksponuota 2024 m. sausio mėn.)“ pabrėžė renginio vedėja ir pakvietė paveikslų autorę trumpai pristatyti savo kūrybinį kelią į tapybą.
„Laikas bėga taip greitai. Kai 2010 m. pirmą kartą paėmiau teptuką, tikrai negalvojau, kad tai taps mano gyvenimo dalimi. Vaikai užaugo, atsirado laiko kitiems pomėgiams. Dėkoju savo mokytojai, draugei Daivai Kablienei, kuri visada palaikė, skatino ir džiaugėsi mano tapybiniais bandymais. Dėkoju savo šeimai, kuri visada yra šalia. Kiekvieno mūsų viduje gyvena slaptas paukštis, besiveržiantis ištrūkti, tik turime jam atverti duris, kaip Bernardas Brazdžionis rašė: „Esu aš paukštis, ūkanoj pabudęs, skrendu žvaigždžių pakalnėn šion atnešt, širdies, kad nesuėstų laiko rūdys,…“. Dalykai, kuriuos laikau pačiais brangiausiais yra ryški dangaus žydrynė, tyli kalvų ramybė, miškų prieglobstis… O visų labiausiai, beje, vertinu draugystę ir džiaugsmą“, – mintimis dalinosi D. G. Paražinskienė.
Centro direktorė R. Bortkevičienė padėkojo autorei už parodos pristatymą pedagoginei bei miesto bendruomenei, įteikė atminimo dovaną bei Padėką, šventės dalyviams palinkėjo gražios popietės, malonaus bendravimo.
Renginys vyko klausimų – atsakymų forma. Betarpiškas bendravimas panaikino barjerus tarp renginio vedėjos, klausytojų ir darbų autorės. Buvo įdomu išgirsti Dainos Gitanos atsakymus į klausimus.
Kada supratote, kad norite tapyti?
Negaliu sakyti, kad tai buvo supratimas, tai tiesiog buvo poreikis realizuoti save ne tik darbe ir šeimoje, gaivališka vidinė jėga (labai mėgstu vėjuotą orą, audrą jūroje, gamtos šėlsmą), pastūmėjusi imtis teptuko.
Kas labiausiai įkvepia, iš kur semiatės temų?
Stipriausias įkvėpėjas yra pats gyvenimas, sutikti žmonės, jų skleidžiamos emocijos, kelionių įspūdžiai. Pati esu emocionalus žmogus, todėl tiek džiaugsmu, tiek liūdesiu dalinuosi su pasauliu.
Kokios mintys kirbėjo Jums tapant aguonas? Ar galvojote, kad laikinumas – tai suvokimas, jog turite būti ir gyventi tiesiog čia ir dabar? Ar užburiantis raudonas laukas taip ir prašosi įamžinti?
Aguonos gyvena širdyje, jose plevena ir trapumas, ir užburianti spalva, ir nuolatinė kova dėl vietos po saule.
Jūsų paveiksluose žirgai, jų karčiai, besiplaikstantys vėjyje… Ką tai simbolizuoja? Veržlumą, ėjimą į priekį? O gal tai tiesiogiai susiję – galbūt ir raitelė puiki esate?
Žirgai… laukinė laisvė, vėjas plaukuose, vyriška energija, gal semiuosi viso to stebėdama juos ir perkeldama į paveikslus. Pati esu bandžiusi būti raitele vos kelis kartus, jausmas nepakartojamas, užburiantis.
Kada norite paimti teptuką ir „ištapyti“ emocijas – kai liūdna ar džiaugsmui užplūdus?
Visos emocijos yra nuostabus kūrybos variklis, aš jų nesirenku, tiesiog jos užplūsta ir veda mane nežinomu keliu ir tik to kelio pabaigoje susitinki su paveikslu, galutiniu išgyvenimų rezultatu… ar jis atspindi visa tai, ką tuo metu išgyvenu?.. Tikrai ne visada …, bet gera jausti.
Dialogų intarpuose skambėjo akordeonistų atliekami muzikiniai kūriniai, kuriuos atliko talentingi konkursų, festivalių dalyviai ir laureatai: Kauno „Vyturio“ gimnazijos Muzikos skyriaus mokiniai – Paulius Vonžadas ir Paulius Dzedravičius, Kauno 1-os muzikos mokyklos mokinys Matas Stonys. Muzikinę programą parengė Kauno „Vyturio“ gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui, akordeono mokytoja ekspertė Reda Labanauskienė.
Parodoje dalyvavę bičiuliai ir bendradarbiai šiltai bendravo ir dalijosi mintimis.
„Daina savo darbus tapo ant drobės su akrilo dažais. Darbų temose daug mistikos, įspūdžiai iš kelionių, sapnai, svajingos Paryžiaus gatvelės, kavinės. Autorė naudoja šviesius, švelnius, spalvų tonus. Potėpiai tarsi persišviečia, šitaip suteikia darbui švelnaus skambesio įspūdį“, – pasakojo Kauno „Varpelio“ pradinės mokyklos dailės, technogijų mokytoja D. Kablienė.
„Graži moteris patinka akims, gera – širdžiai; pirmoji yra papuošalas, antroji – lobis.“ (Napoleonas Bonapartas). Taip sakė Bonapartas, bet jis nepažinojo D. G. Paražinskienės – moters, dukros, mamos, močiutės, direktorės, gražios ir geros draugės, tikro lobio ir papuošalo. Ką galima pamatyti jos paveiksluose? Paveikslai – tai gyvenimo akimirkos. Begalinę meilę gyvenimui ir žmonėms, kelionių akimirkas, gamtos grožį, sūnų siluetus, žirgus, aguonas, tiltus ir šviesias spalvas atrandi Dainos Gitanos paveiksluose. Visuose dominuoja geltona saulės spalva, susijusi su džiaugsmu, laime, intelektu ir energija. Kaip ir ji – Daina – visada besidžiaugianti mažomis gyvenimo smulkmenomis, laiminga ir besišypsanti, gebanti išlaikyti šaltą protą visose situacijose ir tarsi vulkanas trykštanti energija“, – kalbėjo draugė Andželina Ramanauskienė.
„Su Gitana mus sieja ilga draugystė – nuo antros klasės mokykloje sėdėjome tame pačiame suole, mūsų šeimų butai buvo toje pačioje laiptinėje. Taigi, augome kaip sesės. Draugystė mūsų išbandyta laiko, kalnų žygių, gyvenimo džiaugsmų ir skaudžių akimirkų. Gitana visada buvo ir yra tas žmogus, su kuriuo pirmiausia pasidalinu savo džiaugsmais ir rūpesčiais. Jei Gitanai paskambini ir klausi, Gitana, gal gali, ji sako – galiu! O tik tada aiškinasi, kas nutiko. Ji nuo vaikystės pasižymėjo jautrumu aplinkiniams, veiklumu. Jos buvo pilna visur: puiki sportininkė, atstovaujanti mokyklą įvairiose varžybose, puiki skaitovė, dainininkė, šokėja. Per visas šias veiklas, piešimas, matyt jauname amžiuje nerado dar vietos ir laiko jos gyvenime. Nors, atsimenu, kad ir pamokų metu ji mėgdavo vis kažką piešti ant lapelių, kai mintys, matyt, nunešdavo kitur. Piešimas jos gyvenime atsirado vėlesniame etape, atėjo su branda ir patirtimi. Ir jos vidus atsiskleidė dar naujomis spalvomis ir gelmėm. Parodoje, peržiūrėjusi jos paveikslus vienoje erdvėje, likau maloniai nustebinta ir sužavėta – tai buvo, tarsi, kelionė į dar nepažintas man draugės širdies kerteles. Ačiū!“, – džiaugėsi draugė Asta Frišmantienė.
Tapytojai D. G. Paražinskienei skambėjo dalyvių palinkėjimai, sveikinimo žodžiai, buvo įteikti gražiausi gėlių žiedai, suvenyrai, tautodailininkės Genovaitės Morkūnienės karpytas angelas. Nuoširdžią susirinkusiųjų bendrystę ilgai dar primins Dainos Gitanos tapybos darbai ir ištarti žodžiai: „Myliu gyvenimą ir tuos, kurie šalia, o laikas tegul šuoliuoja ir nereikia jo stabdyti“, akordeono garsai, mokinių virtuoziškas muzikinių kūrinių atlikimas, I. Valentukonienės palinkėjimas: „Žmogaus širdy / Toks didelis troškimas GROŽIO… / Jį mokiniams, neši savuos delnuos… / O kai sunku, / Kai saulę debesys užgožia – / Tegu teptukas / Viltį visad duos!“ (pagal M. N. Zdanienės eiles).
Birutė Zeigienė, Kauno miesto savivaldybės senjorų reikalų komisijos narė,
Irena Valentukonienė, Kauno švietimo inovacijų centro bibliotekininkė
