Kartais kelionei nereikia tūkstančių kilometrų. Pakanka vienos dienos ir noro pažvelgti į Lietuvą kiek kitaip. Rugsėjo 12 d. Kauno lopšelio-darželio „Vaivorykštė“ darbuotojai dalyvavo seminare-edukacinėje išvykoje „Labanoro regioninio parko gamta ir kiti saugomi objektai“ pagal pedagoginių darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo programą „Lietuvos regioninių parkų gamtinės ir kultūrinės aplinkos pažinimo gilinimas“. Puikiai sudėliota Kauno švietimo inovacijų centro programa leido per vieną dieną „perbėgti“ per skirtingus Lietuvos gyvenimus – nuo pilies kalno iki žvejo luoto, nuo girios tylos iki dvaro arbatos. Būtent tokia buvo edukacinė išvyka, kurios maršrutas driekėsi iš Kauno per Ukmergę, Labanorą, Mindūnus ir Alantą. Per vieną dieną buvo galima keliauti ne tik erdve, bet ir laiku – nuo viduramžių piliakalnio iki XIX–XX amžių dvaro kultūros.
Pirmasis sustojimas – Ukmergėje, prie piliakalnio – ten, kur kalba istorija. Ši vieta priminė, kad mūsų krašto istorija nėra tik datos vadovėliuose. Piliakalniai kadaise buvo gynybos, gyvenimo ir bendruomenės erdvės. Aukštis reiškė matomumą, o matomumas – galimybę laiku pastebėti artėjantį pavojų. Ukmergės istorija šaltiniuose minima nuo XIV amžiaus. Čia stovėjo medinė pilis, miestą ne kartą puolė kryžiuočiai, o 1435 metais netoli Ukmergės įvyko Pabaisko mūšis. Tačiau šalia istorinių faktų gyvuoja ir legendos – apie švedų karvedį, apie milžinus ir jų supiltą piliakalnį. Galbūt būtent čia ir slypi piliakalnių žavesys: istorija remiasi šaltiniais, o legendos – žmonių vaizduote. Abi jos saugo mūsų kultūrinę atmintį.
Iš istorinių mūšių ir pilių pasaulio persikėlėme į mišką. Labanoro regioninis parkas – tai ežeringo, miškingo kraštovaizdžio, gamtos ir kultūros paveldo teritorija. Čia gamta nėra tik gražus fonas žmogui. Ji pati tampa pagrindiniu pasakojimo veikėju. Labanoro kraštovaizdį prieš tūkstančius metų formavo ledynas. Jo veiklos pėdsakus šiandien matome kalvose, ežeruose, daubose, miškuose ir pelkėse. Iš pirmo žvilgsnio ši gamtos mozaika atrodo atsitiktinė, tačiau už jos slypi sudėtinga ir labai sena geologinė istorija. Labanoro lankytojų centre ekspozicija „Didžiosios girios glėbyje“ leido gamtą patirti ne vien akimis. Čia buvo galima klausyti paukščių balsų, išgirsti Labanoro dūdos garsą, iš arti pažvelgti į vabzdžius ir net pamatyti pasaulį tarsi erelio žuvininko akimis. O gal svarbiausia šios girios pamoka visai paprasta: „Miškas nekalba garsiai. Todėl jį išgirsti gali tik tas, kuris pats moka bent trumpam patylėti.“
Iš Labanoro girios kelias nuvedė į Mindūnus, ten, kur ežeras maitino žmogų. Čia gamtos pasakojimas susitiko su žmogaus istorija. Mindūnai garsėja ežerais, žvejybos tradicijomis ir Ežerų žvejybos muziejumi. 1988 metais įkurtame muziejuje saugomi vietos gyventojų naudoti žvejybos įrankiai, pasakojama apie XIX amžiaus pabaigos Rytų Lietuvos žvejų gyvenimą. Vienas įspūdingiausių eksponatų – apie keturių metrų ilgio luotas. Muziejuje sukaupta apie 870 eksponatų, tarp jų – iš ežerų dugno iškelti XV amžiaus luotai. Tačiau muziejuje svarbu ne tik daiktai. Ežeras žmogui buvo maistas, darbo vieta, kelias, o kartais – ir pavojus. Žvejys turėjo pažinti vėją, ledą, vandens telkinį ir žuvis. Tam reikėjo ne tik įgūdžių, bet ir kantrybės. Šiandien orus, temperatūrą ar audros tikimybę mums praneša telefonas. Senasis žvejys tokių technologijų neturėjo – jo „programėlė“ buvo patirtis, stebėjimas ir gebėjimas suprasti gamtą.
Kelionėje buvo vietos ne tik istorijai ir muziejams, bet ir skoniui. Žuvienės degustacija Mindūnų tradicinių amatų centre tapo gyvosios kultūros dalimi. Juk tradicija išlieka ne vien tada, kai apie ją rašome. Ji išlieka tada, kai ją gaminame, ragaujame, pasakojame ir perduodame kitiems. Mindūnų žvejybos tradicijos glaudžiai susijusios su vietos gyvenimu. Žiemos žūklės šventė čia rengiama nuo 1995 metų, o senovinis stintelių ir seliavų gaudymas žiemą sukant bobas yra įrašytas į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Todėl žuvienė čia tampa daugiau nei patiekalu. Tai sriuba, kuri prasideda ežere, pereina per žmogaus rankas ir baigiasi prie stalo.
Po muziejaus ir žuvienės laukė Mindūnų apžvalgos bokštas. Pažvelgus į kraštą iš 36 m aukščio, miškai, ežerai, keliai ir sodybos susilieja į vieną didelę gamtinę mozaiką. Tai, ką vaikščiodami matome kaip atskirus objektus, iš viršaus tampa vientisu kraštovaizdžiu. Tokiose vietose ypač aiškiai supranti, kad žmogus nėra kraštovaizdžio šeimininkas. Jis – tik viena jo dalis.
Paskutinis kelionės akcentas – Alanta ir jos dvaro kultūra. Po piliakalnio, girios ir ežerų pasaulio čia atsivėrė visai kitokia aplinka. Alantos istorija susijusi su miesteliu, bažnyčia ir dvaru. Dvaro sodyba yra kultūros paveldo kompleksas, kuriame išlikę rūmai, svirnas, arklidė ir kiti komplekso elementai. XIX amžiaus antroje pusėje Alantos dvaro rūmų statybą pradėjo Aleksandras Pac-Pomarnackis, o 1928 metais dvarą pradėjo valdyti kunigaikštis Tadeušas Pac-Pomarnackis. Tačiau dvaras – tai ne vien gražus pastatas. Tai buvo gyvenimo sistema: čia buvo gyvenama, dirbama, tvarkomas ūkis, priimami svečiai, sprendžiami įvairūs reikalai. Dvaras buvo svarbus socialinio, ekonominio ir kultūrinio gyvenimo centras.
Dieną užbaigėme arbatos edukacija. Ir tai pasirodė labai simboliška. Po miško tylos, žvejo darbo, piliakalnio istorijos ir plataus kraštovaizdžio atsirado laikas sustoti, pabendrauti ir tiesiog pabūti. Juk kartais istorija į atmintį ateina ne per datą, o per kvapą – miško, duonos, dūmų ar arbatos.
Ką parsivežame iš kelionės? Kelionė baigėsi, tačiau jos pasakojimas tuo nesibaigia. Per vieną dieną galėjome pereiti kelis Lietuvos istorijos ir kultūros sluoksnius: nuo piliakalnio ir valstybės gynybos istorijos iki Labanoro girios, nuo ežero ir žvejo darbo iki tradicinės žuvienės, nuo kraštovaizdžio, matomo iš aukštai, iki dvaro kultūros. Tokios išvykos primena, kad Lietuvą galima pažinti ne tik skaitant knygas ar žiūrint į žemėlapį. Ją galima išgirsti miško tyloje, pamatyti nuo piliakalnio, pajusti ežero krašto tradicijose ir atrasti senuose dvarų rūmuose. Galbūt po tokios kelionės Labanoro giria nebus tik miškas, Mindūnai – tik vietovė žemėlapyje, Alanta – tik dvaras, o Ukmergės piliakalnis – tik kalva. Kiekviena vieta įgijo savo balsą. Ir turbūt tai yra didžiausia kelionės vertė.
Keliautojas iš taško A į tašką B parsiveža istoriją. O istorija nėra vien datos. Datos – tik durys. Už jų prasideda žmonių gyvenimai.
Esame Tvarios mokyklos atstovai, tad kelionėje įgytos patirtys taps dar didesne paskata toliau plėtoti tvarumo idėjas mūsų įstaigoje. Parsivežėme ne tik istorijas, bet ir naujas mintis, įkvėpimą bei dar stipresnį bendrystės jausmą. Tai buvo patyriminio mokymosi, profesinės refleksijos ir komandinės bendrystės diena. Naujos patirtys paskatino pažvelgti į kasdienį pedagoginį darbą iš kitos perspektyvos, parsivežti idėjų, kurias pritaikysime savo įstaigoje.
Rasa Ratkevičienė, Kauno lopšelio-darželio „Vaivorykštė“ Direktoriaus pavaduotoja ugdymui
