Šių metų birželio 18 d. Kauno ikimokyklinių įstaigų logopedai ir specialieji pedagogai dalyvavo seminare-edukacinėje išvykoje „Šatrijos Raganos pėdsakais“, kurią organizavo Kauno švietimo inovacijų centras. Tai buvo ne tik profesinis renginys, bet ir įkvepianti pažintis su išskirtine Lietuvos asmenybe – rašytoja, mokytoja ir labdare Marija Pečkauskaite, labiau žinoma Šatrijos Raganos slapyvardžiu. Visą kelionę dalyvius lydėjo gidė Angelė Pažereckienė. Ji papasakojo apie Lietuvos kelius ir jų atsiradimo istoriją, pasidalijo mintimis apie M. Pečkauskaitės gyvenimą, kūrybą bei įdomesnius biografijos faktus.
Kelionė prasidėjo Užvenčio dvare. Šis dvaras garsus tuo, kad 1887–1898 m. čia gyveno rašytoja M. Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana. Čia prabėgo vieni gražiausių autorės gyvenimo metų, čia ji sėmėsi įkvėpimo vertingiausiems savo kūriniams – „Sename dvare“ ir „Viktutė“. Vėliau šis iki šių dienų išlikęs dvaras priklausė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui Jonui Smilgevičiui (1870–1942). Dvare taip pat gyveno Povilas Višinskis (1875–1906) – lietuvių rašytojas, spaudos darbuotojas, režisierius, lietuvybės propaguotojas ir politinis veikėjas.
Anksti užsimezgusi jaunutės M. Pečkauskaitės ir Šiaulių gimnazisto P. Višinskio draugystė Užvenčio dvare greitai peraugo į gilesnį jausmą. Tai buvo prasminga, graži, vėliau išblėsusi pirmoji meilė, iki pat Povilo mirties išlikusi kilnia draugyste. Šis ryšys paskatino Mariją parašyti pirmuosius literatūrinius vaizdelius – jaunuolis įžvelgė merginos sugebėjimus ir ragino nepadėti plunksnos. Net ir atvėsus romantiškiems jausmams, Šatrijos Ragana nenustojo kreiptis į jį patarimų bei prašyti literatūrinės kritikos.
Užvenčio kraštotyros muziejus dvare buvo įkurtas 1965 m., o nuo 1973 m. jis veikia restauruotame dvaro svirne. Muziejuje parengtos ekspozicijos pasakoja apie šias garsias asmenybes ir pristato Užvenčio miestelio istoriją. 2012 m. muziejaus pastatas buvo restauruotas, o ekspozicijos – atnaujintos. Užvenčio dvaras paliko neišdildomą įspūdį visiems kelionės dalyviams. Užvenčio dvaro ir jame gyvenusių žymių žmonių likimus labai nuoširdžiai bei išsamiai pristatė šio muziejaus gidė Milda Knyzelienė.
Vėliau aplankytas Mažeikių rajone esantis Židikių miestelis, kuriame ilgą laiką gyveno ir buvo palaidota ne tik Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, bet ir jos artimieji. Apie šį rašytojos gyvenimo laikotarpį gražia žemaitiška tarme pasakojo muziejaus gidė Erika Skeivienė. Ji supažindino su dvarininkaitės vaikyste, jaunystės metais, pristatė jos šeimos narių bei draugų nuotraukas, dokumentus, užrašus iš bitininkystės kursų Varšuvoje ir parodė išlikusius autentiškus daiktus.
Dalyviai taip pat sužinojo, kad Šatrijos Ragana studijavo Šveicarijoje, o pedagoginę praktiką atliko Marijampolės mergaičių progimnazijoje. Buvo pristatyti dokumentai bei straipsniai, kuriuose atsiskleidžia krikščioniška rašytojos pasaulėžiūra, lietuvybės puoselėjimas ir konkretūs faktai, įrodantys auklėjimo svarbą ugdymo procese. Antrame kambaryje eksponuojami daiktai, kuriuos Marija Pečkauskaitė naudojo paskutinius penkiolika savo gyvenimo metų Židikuose. Čia buvo galima išvysti klebonijos interjerą puošusius baldus, muzikos instrumentą, rašomąjį stalą, prie kurio buvo sukurta garsioji apysaka „Sename dvare“, ir jos išverstas pedagogikos knygas.
Toliau kelionė tęsėsi Žemaitijos sostinėje – Telšiuose. Čia dalyvius pasitiko du gidai – Vaclovas Vaičekauskas ir Romualdas Kačerauskas. Jie autentiška žemaičių tarme papasakojo apie Telšių ir Žemaitijos įsikūrimą, krikštą bei kitus svarbius istorinius įvykius. Taip pat buvo mokomasi žemaitiškų žodžių ir susipažįstama su jų reikšmėmis.
Telšių senamiestyje aplankyta nuostabaus grožio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, pasižyminti neogotikos, neobaroko ir neobizantinio stiliaus bruožais. Taip pat aplankyta Telšių Šv. Antano Paduviečio katedra. Dėmesį patraukė miesto centre tyvuliuojantis Masčio ežeras, jo sutvarkyta aplinka ir promenada, skirta miestiečių bei svečių pasivaikščiojimams.
Po pažinties su Telšiais kelionės dalyviai vyko į šalia Rainių esančią sodybą „Kaimo rojus“, kurioje šeimininkai pasitiko su ypatingu žemaitišku svetingumu ir gardžiomis vaišėmis.
Ši kelionė paliko pačius geriausius įspūdžius. Lydimi profesionalių gidų, dalyviai turiningai praleido dieną, kupiną žinių, istorinių atradimų, gamtos grožio ir geros nuotaikos. Ačiū visiems dalyvavusiems – iki kitų susitikimų!
Eglė Žičkuvienė, Ikimokyklinių įstaigų logopedų ir specialiųjų pedagogų metodinio būrelio pirmininkė
